Rubė. Prieglaudinuko istorija

🐾Viktorija, Eimantas, Rubė
🐾Rubė – šuo🐕, gyvenantis katino🐈 dienas. Dar prieš metus buvusi prieglaudinukė surado šeimą, kuri jai suteikė nuostabius namus. Koks dabar Rubės gyvenimas?
⠀
🐾“Birželio 21-oji – diena, kai prieš metus grįžome namo iš „Lesės“ prieglaudos trise.
⠀
🐾Kodėl Rubė? Geras klausimas. Nes Rubė, nes niekas daugiau, nes jos charakteris (su visais ožiukais), jos akys (mažos sagutės), jos uodega (guzikutis), jos letenos, nosis, ausys. Įdomu, kodėl mes – jai? Gal, nes mums visiems kažko baisiai stigo?
⠀
🐾Atsiradus Rubei gyvenimas apsivertė bent 180 laipsnių, džiaugsmo laipsnių, bei gyvenamą vietą pavertė namais. Su ja kiekviena diena yra laiminga. Man patinka girdėti jos nagučių tipenimą per grindinį, jos kramsnojimą, lojimą. Be jos buvo tuščia.
⠀
🐾Man patinka rašyti, tad jos „instagramo“ plėtojimas leidžia pasinerti į kūrybą. reikštis vaizduotei. Būtent todėl, kad nežinau visos jos istorijos, o tik tai, jog buvo rasta miške su vaikiukais, pamažu suformavo mintį rašyti apie jos „katino dienas“. Juk visi puikiai žinome, ką šis išsireiškimas slepia po savimi. Noriu jos dienas padaryti gražiausias, nes kažkada tokių neturėjo.
⠀
🐾Mes klausiam, ar Rubė laiminga. Ji neatsako, bet mes tikime, jog labai. Draugai yra sakę, kad tai šuniukas, kuris išlošė milijoną. Nes kiek daug yra tokių, kurie vis dar (arba tik) laukia. Kita vertus, veikiau mes buvome tie, kurie išlošė. Jaučiu, keturkojų šeimos nariai man pritars.
⠀
🐾Rubės „instagramas“ tarnauja ir kaip žinia kitiems, svarstantiems, apie augintinį. Yra daug mitų ir stereotipų apie gyvūnus iš prieglaudos. Tačiau, mano galva, Rubė nėra mažiau šuo, nes jos pase įrašyta „mišrūnė“. Kaip ir nėra visi kiti.“

🐾“Priglauskit – viskas bus gerai“, – sako Viktorija.Ir išties – smagu skaityti, kokį gerą ir nerūpestingą gyvenimą gyvena Rubė. Juk kiekvienas prieglaudinukas nusipelnė meilės ir rūpesčio.
⠀
🐾“Karantino metu Rubei skiriam dar daugiau laiko! Mūsų sportas – naujų, atokių, jaukių vietų atradimas, drauge ir keliavimas ten, kur anksčiau pristigdavo laiko. Dabar jai skiriame visus save, net ir dirbdami ar mokydamiesi nueinam pakalbinti. Rubė nubunda iš miego, apsidairo, išsitiesia, o mes glostom, kalbinam, šypsomės. Ritualas.
⠀
🐾Kai priglaudėme ją, Rubė nemokėjo komandų, tad pamažu pradėjome dresuoti namų sąlygomis. Atrodo, sekasi visai neblogai. Svarstau, kad būtų smagu nueiti į „pamokas“, nertume į dar vieną nuotykį.
⠀
🐾Ji žino, kad grįžus iš lauko reikia laukti, žinoma, kartais maištauja ir loja. Taip pat moka, kad pirmiau valgyti įdėsime, o tik tada eis kramsnoti, kantriai išlaukusi savo guolyje. Ir mes kažko specialiai nedarėme, visa tai gavosi organiškai, pamažu suvokiant, kokia tvarka turėtų būti, kokia yra patogi mums ir jai.
⠀
🐾Mano tėtis – Rubės silpnoji grandis, iš jo vienintelio reketuoja kąsnio. Žino, kad kiti taip lengvai nesidalins, bent komandos paprašys. Bet tėtis ne toks, jis lepintojas. Juk reikia visokių dvikojų aplink, tiesa?
⠀
🐾Kalbant apie mažus keturkojus, Rubė tik atrodo tokia, kai sėdi, stovi ar vaikšto (nors nėra visai visai „miniatūrinė“). Bet kai atsigula… Bent jau naktį gerą gabalą lovos užima. Moka taip išsitiesti, kad kartais tenka sudvejoti jos dydžiu.
⠀
🐾Jei tik galėtų, manau, dalintųsi savo širdimi su visais.“
⠀
🐾Stebėkite Rubės katino dienas čia: @sunskatinodienos

Nuotraukų autoriai @nebrisius.lt ir @greta.kniezaite.photography

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *