Greta pasakoja jos ir Mairos istoriją:
2017-07-15
Data, kada mano „drakonas“ išvydo Pasaulį.
Tos dienos rytą, su mama gėrėme kavą lauke ir užmačiau skelbimą, kad naktį gimė 5 šuniukai VšĮ „Penkta koja“ prieglaudoje ir yra ieškoma laikina globa padėti mažylaims užaugti. Parodžius mamai, ji sutiko ir tuo pačiu ištarė frazę, kuria vėliau kartojo dar ne kartą: „Bet mes tik padėsime jiems užaugti. IR VISKAS“. Nes ji žino kokia mūsų šeima palaužiama gyvūnams ir kad tikriausiai norėtume pasilikti kažką ir iš šių 😁 Nuo šešerių namuose visuomet būdavo augintinis, šuo, katė, žiurkėnai, paukščiukai, vėžlys ir panašiai. Tad mamai pasakiau, kad viskas gerai. Svarbu padėsime penketukui užaugti ir rasime jiems gerus namus.
Suorganizavau transportą ir jau vakare mama, kuria pavadinome Tatra ir 5 mažyliai: 4 broliukai ir 1 sesutė pasiekė mūsų namus. Namuose karaliaujanti Spurga, 10 metų kalytė – tikrai nebuvo sužavėta nauja kompanija… Sesytė balta su ruda, 2 broliukai vienodo kailio ir dar du broliukai su ilgesniu kailiu: vienas juodas, kitas juodas su baltu.
Ir visos kompanijos augimas prasidėjo! Tetis sužinojo apie laikinai priimtą keturkojų šeimyną, kai grįžo iš reiso namo ir rado kompaniją 😀 Ir visus mus užbūrė tie maži, šilti, pūškuojantys šikniukai.
Greitai augo, greitai išryškėjo kiekvieno atskiri charakteriai. Vieni ramesni, kiti judresni ir naglesni. Ir visi nerealūs! Ir jau visai nebe už ilgo reikėjo vežti į prieglaudą skiepams, čipams ir dairytis kiekvienam namų. Tada tetis iškvietė „šeimos susitikimą“ ir uždavė 2 klausimus:
1. Kas rinks obuolius? (Kadangi buvo ruduo.. )
2. Kurį iš penketuko pasiliekam?
Ties antru klausimu tiesiog sedėjau išsišiepusi, nes taip ir galvojau, kad taip ir bus 😀 Nieko nesakiau visa laiką, neprikišinėjau, kad pasiliktume. Taip ir žinojau, kad patys susimąstys 😀
Du vienodo kailio šuniukai iškeliavo į Kauną, Vienos dienos vakarą atvyko pasiimti vieno, kitos dienos rytą, ta pati šeima, atvyko pasiimti kito. Sekančių dienų bėgyje buvo paimti ir ilgesnio plauko šuniukai dviejų skirtingų šeimų. Ir beveik visi dairėsi į Mairą, nors jos nuotraukų net nedėjome. Tad šitas žvėriukas, jau be užduoto tėčio klausimo, buvo patapusi mūsų šeimos narys.
Tuo metu dar nežinojome, kas išaugs. Atrodė bus erelis, nes tokia buvo prie visos gaujos. Tačiau ties 3 mėnesiu jau pradėjo lysti Mairos vidiniai demonai. Bet kadangi nežinojau geriau – tiesiog supratome, kad panašu, jog mama buvo mušta. Nes mamos reakcijos paėmus šluota, išsišluoti kambarį, taip pat nebuvo pačios maloniausios..
Maira nuo pirmos savo gyvenimo paros praleido mūsų šeimoje. Mano tėčio ir brolio buvo myluojama ir kas tik nebuvo daryta prie jos. Bet pirmą kartą man bandžius parodyti ją draugui – ji žviegdama iššoko man iš rankų ir pabėgo. Veterinarijoje, vyrui užėjus ji pradėjo urgzti, nors pilnai to vyro net nematė. Jai buvo vos 3 mėnesiai. Čia jau buvo stripri raudona šviesa, bet vėlgi, nežinant tuo metu geriau, Maira toliau gyveno savo gyvenimėlį Ukmergėje, kur daugiausiai matė savo kiemą ir namus. O mane tematydavo savaitgaliais, nes dirbau Vilniuje, bute, kuriame šuniukai buvo nepageidaujami.
Maira buvo paimta kaip šeimos šuo. Kai galiausiai atradau savo kelią, norą dirbti su šunimis – tikslingai pradėjau ieškoti informacijos, kaip to tikslo pasiekti. Kaip tyčia, tomis dienomis Grėtė, WonderDog šunų akademijos įkūrėja ir nereali šūnų elgsenos specialistė, planavo dieną praleisti Ukmergėje ir turėjo kelis laikus. Nieko nedvejodama, parašiau jai susitarti dėl laiko. Susitikimas buvo dėl Mairos, kuriai jau buvo metai, bet kartu ir išsiaiškinti, kaip judėti šiuo, šunų trenerės keliu.
Tai vat, susitikome su Grėte, vietoje 1,5 valandos praleidome 3 valandas kartu. Jei tie žmonės skaitys save ir atpažins – Ačiū Jums, kad nesigavo sugrįžti laiku namo ir man pavyko gauti daugiau Grėtės dėmesio. Ir taip mūsų kelionė su Grėte prasidėjo nuo 2018 m. Rugpjūčio mėnesio.
Ties tuo tašku, jau pradėjau dairytis buto Vilniuje, kur priimtų kartu su šunimi, nes Mairą norėjau atsivežti kuo greičiau ir pradėti judėti taisyti visų klaidų, kurios buvo praleistos PER METUS LAIKO, pradedant nuo socializacijos, kurią būčiau galėjusi padaryti nuo pat pirmos dienos.
Radau butą, parsivežiau Mairą su tikslu su ja padirbėti, išdresuoti ir kadangi tai šeimos šuo – grąžinti tėvams atgal į Ukmergę, nes na, tai šeimos šuniukas.. Ir ką aš sau galvojau?! Koks dar grąžinti?! Dar kurį laiką bandžiau ginčytis su mama, kad tai ne mano, o šeimos šuo. Bet ui kaip aš klydau. Maira, labai nepastebimai patapo MANO drakonu. Ir drakono pravardę užsidirbo tikrai pelnytai, ne šiaip sau ponia šitaip vadinama..
Na ir prasidėjo Mairos ir mano kelias. Kad būčiau žinojusi, kiek visko laukia, būčiau toli gražu nepatikėjusi nei vienu to žmogaus, tai sąkančio, žodžiu 😁
Pradžia buvo nereali. Mairai patiko dirbti, ji greitai mokėsi, pasiekėm nerealų progresą. Pradėjau mokytis jos kūno kalbos, atrasti dirgiklius, kurie jai duoda įtampos ir darbuotis su jų nujautrinimu. Ir taip kiekvieną dieną. Buvo ir geresnių dienų, buvo ir ašarų kalnų, bet vienaip ar kitaip žingsniavome kartu į priekį. Bent jau didžiąją dalį laiko 😁
Ir tada jai nutiko netikras nėštumas. Lyg iš oro, ji pradėjo „rautis“ ant kiekvieno praeinančio žmogaus ar šuns, nesvarbu didelis ar mažas. Nesvarbu bėgantis ar einantis ramiai. Stovint prie šviesoforo, einant jai žinomu maršrutu ir žinant, kas yra palaukti, kol užsidegs žalia – ji man beveik išsirovė į gatvę ant autobuso, nes ant jo šono buvo žmogaus veido plakatas. Išlipus iš mašinos prie prekybos centro, ji pradėjo drąskytis, kai nebuvo nei vieno žmogaus aplink. Pradėjau ieškoti, kas iššaukė tai. O ji visą įniršį liejo ant plakatų, nes juose buvo pilnų žmonių nuotraukos…
Išsigydžius ir praėjus netikram nėštumui – problemos nepradingo. Tad visas padarytas progresas prieš vos porą mėnesių – dingo lyg nebūtų buvę ir net sugebėjo dar būti blogiau, kas galvojau nebebus įmanoma. Tad prasidėjo rimtas darbas, dar daugiau ašarų ir pykčių. Kol galiausiai, įvyko lūžis. Ir pradėjau pastebėti Mairos progresą, ramesnes reakcijas, dažnesnį grįžimą į kontaktą pas mane – ir pradėjau džiaugtis kiekvienu, net ir smulkiausiai atrodančiu laimėjimu!
Žinoma, visa tai ties iššūkiais nesibaigė, tad komplekte apturėjome:
✅Netikrą nėštumą
✅Agresiją
✅Išsiskyrimo nerimą
✅Blakstienų įaugimą į vidų, kam prireikė, kad ir trumpos, bet vis tiek operacijos
✅Po sterilizacijos atsiradusį šlapinimąsi
✅Judesio sutrikimo priepuolius (tiksliau žinomas pavadinimas: Paroxysmal Dyskinesia
✅Ir paskutinis pasitaikęs smagumėlis, TPLO operacija, jos kryžminiams, įplyšusiems raiščiams sutvarkyti.
Toks, visas komplektėlis, kuriam toli gražus, bet pasiruošusi nebuvau. Bet kartu su Maira vienus išgyvenome, su kitais dar mokomės gyventi ir judame pirmyn.
Kartais net nebepastebiu, kiek Maira sugeba iki tam tikrų momentų, kai pagaunu save, kad anksčiau vienokie ar kitokie dalykai buvo neįmanomi… Ir kai dabar prisimenu, tai KOSMINĮ progresą padarėme kartu su Maira per tuos jau dvejus metus. Vis dar susimąstau, ar aš ją, ar ji daugiau mane išmokė per visą tą laikotarpį. Ir taip įdomu, kokių nuotykių atneš visi atienantys metai kartu!
Gretos ir Mairos gyvenimo nuotykius galite sekti instagrame @gree.ta
